Prie televizoriaus sėdi pagyvenęs inteligentas Steponas. Ekrane mirga pramoginių šokių konkurso kadrai, o žiūrovo ranka su dar smilkstančia cigarete nusviro iš krėslo: Steponas mirė. Atvyksta žmonių. Pasirodo Stepono draugas Cezaris, drauge kalėjęs fašistų lageryje, jo duktė Veronika, bendradarbiavusi su Steponu, rašant scenarijų pagal pastarojo memuarų knygą, nesuvokiamai santūrus Veronikos vyras Albinas. Du jauni TV operatoriai, formaliai mandagūs, tačiau beveik neslepiantys abejingumo temai, darys apie mirusįjį laidą. Į klausimą apie pagrindinį Stepono bruožą Veronika atsako: „Autoironija“... Laidoja Steponą, skamba Johno Donne‘o žodžiai apie tai, „kam skambina varpai“, o Cezaris mato į Amžinąją ugnį su draugais ateinantį jį gyvą.