Kaip ir kelių paskutinių Pedro Costos trumpametražių filmų bei „Kino pavasaryje“ rodyto filmo „Didinga jaunystė“, taip ir naujausioje juostoje siužetas rutuliojasi pagrindinio herojaus Venturos vidiniame pasaulyje. Žaliojo Kyšulio emigrantas Ventura klaidžioja tuščios ligoninės koridoriais, kur šmėžuoja ir keli iš Costos filmų pažįstami Fautainhaso priemiesčio gyventojų veidai. Režisieriui filmuojant sunkaus fizinio darbo, beprotybės ir ekstremalaus skurdo sukeltų traukulių krečiamą kūną, stulbinanti neapibrėžto laiko ir daugialypės pasakojimo erdvės dermė nukelia į užgniaužtas Venturos pasąmonės kerteles. Pedro Costa šiame skvarbaus kinematografinio grožio filme tęsia paminklo, skirto į užmarštį grimztantiems gyvenimams, statybą. Ši vaizdinė poema – tai retrospektyvus žvilgsnis į neišsipildžiusius 8-ojo dešimtmečio „Gvazdikų revoliucijos“ pažadus ir iki širdies gelmių sukrečiantis praeities šmėklų persekiojamos, sužeistos Venturos dvasios peizažas.