Pilkųjų Šunų giminė buvo išnaikinta. Tačiau vienas iš jų išgyveno – Vilkšunis. Jis, kaip ir visa jo giminė, buvo pasmerktas žūčiai. Įkalintas niūriose požeminėse kasyklose paskutinysis Pilkųjų Šunų klano palikuonis ne kartą buvo arti mirties, tačiau sugebėjo išvengti savo gentainių likimo. Tapęs galingu kariu, Vilkšunis prisiekia atkeršyti už giminės išnaikinimą. To, kas išžudė Vilkšunio klaną, laukia baisus galas. Karys pabėga iš kasyklų ir, lydimas ištikimo bendrakeleivio Neskraidančio Šikšnosparnio, leidžiasi į kelią ieškoti Žmogėdros – to, kuris kaltas dėl Pilkųjų Šunų žūties. Įveikęs tolimą kelią per neįžengiamus miškus ir kalnus, Vilkšunis pasiekia mirtino priešo pilį. Pagaliau keršto valanda išmuša ir jis stoja akistaton su piktadariu. Žiauriai susidorojęs su Žmogėdra, karys išlaisvina pilyje kalėjusius belaisvius – senąjį išminčių Tilorną ir vergę Niilit.